Kulno apatinės dalies skausmas

Kulno skausmas – daugelį suaugusiųjų žmonių varginanti būklė, kuri sukelia žymų diskomfortą ir judėjimo sutrikimus. Šį skausmą gali sukelti įvairios jungiamojo audinio, skeleto ir sisteminės ligos. Dažniausia kulno skausmo priežastis – plantarinis fascitas (1), todėl literatūroje dažnai šie terminai vartojami kaip sinonimai.

Plantarinis fascitas yra su pereikvojimu susijęs pažeidimas, pasireiškiantis skausmu ties vidine kulnakaulio dalimi ir/arba išilgai pėdos skliauto vidinės dalies (2–5). Pažeidimas vystosi, kai plantarinei fascijai tenka dažnas pasikartojantis didelis krūvis, kuris gali sukelti plantarinės fascijos mikroplyšimus ir uždegimą.

Užsienio literatūroje galima surasti įvairių šios patologijos pavadinimų: bėgiko kulnas, policininko kulnas, kulno pentino sindromas, padų fascijos insertitas, kulnakaulio entezopatija, subkalkanalinis bursitas, subkalkanalinis skausmas, kulnakaulio periostitas, neuritas ir kalcaneodinija, plantarinė fasciopatija (6–8). Lietuvoje plantarinis fascitas dažnai dar vadinamas plantarine fasciopatija, kulnakaulio atauga ar “gaidžio pentinu”, o visuomenėje galima išgirsti ir daugiau įvairių šios patologijos pavadinimų. Kadangi kulno skausmo metu dažniau randamas sausgyslės sustorėjimas ir degeneraciniai audinių pakitimai nei uždegiminiai, manoma kad terminas „plantarinė fasciopatija“ yra tikslesnis nei terminas „plantarinis fascitas“ (9). Plantarinė fasciopatija yra skėtinis terminas, kurį galima naudoti tiek uždegiminiams, tiek degeneraciniams plantarinės fascijos pakitimams įvardinti. Plantarinė fasciopatija laikomas tinkamesniu terminu nei plantarinė fasciozė. Terminas plantarinė fasciozė naudojamas apibūdinti tik degeneracinius ir neuždegiminius plantarinės fascijos pakitimus (10).

• Etiologija ir rizikos veiksniai

Plantarinis fascitas gali pasireikšti kartu su įvairiais sisteminiais artritais, tokiais kaip reumatoidinis artritas, ankilozinis spondilitas ar Reiterio sindromas, tačiau 85 proc. atvejų etiologija yra nežinoma (2,11). Dažnai plantarinis fascitas laikomas polietiologiniu pažeidimu. Literatūroje pateikiama ir analizuojama daugybė rizikos veiksnių sirgti plantariniu fascitu. Šie rizikos veiksniai dažnai skirstomi į vidinius ir išorinius (12). Vidiniais laikomi anatominiai ir biomechaniniai rizikos veiksniai, išoriniais rizikos veiksniais laikomi netinkamas avalynės pasirinkimas bei padidintas fizinis krūvis susijęs su darbu ar laisvalaikiu. Labiausiai ištyrinėti ir pripažinti rizikos veiksniai pateikiami 1.1.1. lentelėje (13–15). Kitų autorių duomenimis plantarinio fascito išsivystymui įtakos gali turėti amžius, lytis, nėštumas, netaisyklinga eisena (16,17).

• lentelė. Plantarinio fascito rizikos veiksniai (13–15).

Rizikos veiksnių vertinimas padeda parinkti tinkamą gydymą (18). Nustatyta, kad sumažėjusi dorsifleksija per blauzdinį pėdos sąnarį, nutukimas ir vaikštomas ar stovimas darbas yra nepriklausomi rizikos veiksniai sirgti plantariniu fascitu, o judesių amplitudės sumažėjimas per blauzdinį pėdos sąnarį laikomas svarbiausiu rizikos veiksniu (19). Paminėtina tinkamos avalynės pasirinkimo svarba. Aukštakulnių batų avėjimas gali turėti įtakos Achilo sausgyslės sutrumpėjimui ir sukelti lėtinį plantarinės fascijos pertempimą (16). Batai su laivelio formos padu gali būti naudojami siekiant sumažinti plantarinės fascijos tempimą, tačiau 2019 m. atliktas tyrimas rodo, kad batas su 56 proc. priekinės bato dalies pakėlimu nepakankamai sumažina plantarinės fascijos ištempimą vaikštant (20). Į batus su laivelio formos padu įdėjus vidpadžius reikšmingai sumažinamas skausmas vaikštant (21). Vidpadžių įdėjimas į įprastą avalynę reikšmingai padidina pacientų nueinamą atstumą sergant plantariniu fascitu (22). Vidpadžių dėvėjimas efektyviau sumažina kulno skausmą nei pakulnių dėvėjimas (21).

• Diagnostika ir būklės vertinimas dinamikoje

Pagrindinis plantarinio fascito simptomas – skausmingi pirmieji žingsniai atsikėlus ryte bei po ilgesnio poilsio (1,18). Dažniausiai pacientai nurodo skausmą vidinėje kulno dalyje (23,24). Skausmas gali prasidėti staiga arba laipsniškai. Dienos metu skausmo intensyvumas kinta, po ilgesnio vaikščiojimo ar stovėjimo skausmas gali sustiprėti (24). Pacientai dažnai eina šiek tiek pasistiebę pažeista koja, kad išvengtų spaudimo į kulno sritį (25), būdinga antalginė eisena. Kartais pacientai eina mindami lateralinį pėdos kraštą. Eisenos pakitimai gali sąlygoti kitų kojos struktūrų pereikvojimą ir skausmus.

Anamnezės metu svarbu išsiaiškinti paciento darbo pobūdį, kasdienį aktyvumą, laisvalaikio pomėgius, buvusias traumas, kokią avalynę dažniausiai avi, kiek tiksliai laiko trunka skausmas ir kuriuo paros metu pasireiškia labiausiai (13).

Plantarinis fascitas yra klinikinė diagnozė (24), todėl apžiūra yra vienas pagrindinių diagnostikos metodų (13). Ortopedinės ir sportinės fizinės terapijos žurnale 2014 m. paskelbtose plantarinio fascito klinikinės praktikos gairėse pateikiami šie diagnostiniai kriterijai:

• Kulno skausmas: stipriausias žengiant pirmus žingsnius ryte bei po ilgesnio poilsio,
• Skausmas susijęs su veikla, kurios metu yra didesnė apkrova pėdai,
• Palpuojant skausmas plantarinės fascijos tvirtinimosi prie kulnakaulio vietoje,
• Teigiamas Windlass testas,
• Neigiamas pėdos tunelinio sindromo testas,
• Sumažėjusi aktyvios ir pasyvios dorsifleksijos amplitudė per blauzdinį pėdos sąnarį,
• Pakitę Pėdos padėties indekso rezultatai (26,27),
• Padidėjęs kūno masės indeksas (28).

Radiologiniai tyrimai diagnozuojant plantarinį fascitą nėra būtini, daugiau naudojami kitoms skausmo priežastims atmesti ar gydymo efektyvumui vertinti.

Rentgeno nuotrauka dėl savo pigumo ir prieinamumo yra pirmo pasirinkimo tyrimas kulno skausmo diagnozės tikslinimui (29). Paprastos šoninės rentgeno nuotraukos metu nustačius plantarinės fascijos sustorėjimą ir riebalinio kūno pakitimus galima patvirtinti plantarinio fascito diagnozę (jautrumas 85%, specifiškumas 95%) (30). Atliekama rentgeno nuotrauka gali padėti atmesti kitas patalogijas (lūžį, artritą ir t.t.) (1). Rentgeno tyrimo metu gali būti randama kulnakaulio atauga. Kulnakaulio atauga nustatoma 45–85% atvejų sergančiųjų plantariniu fascitu populiacijoje, šie asmenys taip pat turi rizikos veiksnių, tokių kaip vyresnis amžius ar nutukimas (31). Atliktuose tyrimuose nustatyta, kad kulnakaulio atauga pasitaiko ir žmonėms, neturintiems plantarinio fascito simptomų 10-30 proc. atvejų (32,33).

• Reabilitacijos principai plantarinio fascito atveju

Fizinių apribojimų vertinimas glaudžiai siejasi su taikomų reabilitacijos metodų efektyvumo vertinimu. Gydymo metu dažniausiai siekiama sumažinti skausmą žengiant pirmuosius žingsnius bei proksimalinės plantarinės fascijos tvirtinimosi vietos skausmingumą spaudimui (34–36). Padidėjęs kūno masės indeksas (37–39) bei sumažėjusi dorsifleksija per blauzdinį pėdos sąnarius (40,41) laikoma koreguotinais rizikos veiksniais reabilitacijos intervencijų metu. Dėl šių priežasčių gairėse nurodoma vertinti šiuos fizinius rodiklius prieš ir po reabilitacijos:

• Skausmo vertinimas po poilsio periodo pradedant eiti,
• Skausmas plantarinės fascijos proksimalinio tvirtinimosi vietoje palpuojant,
• Aktyvios ir pasyvios judesių amplitudės per blauzdinį pėdos sąnarius matavimas,
• Kūno masės indekso matavimas (ne sportininkams) (42,43).

Minkštųjų audinių judamojo-atramos aparato sutrikimai ir sužeidimai yra susiję su stipriu skausmu ir funkcijos praradimu, kas gali sukelti reikšmingą negalią (44). Fizinės medicinos ir reabilitacijos metu taikomos intervencijos bei individualios reabilitacijos programos visada yra orientuotos į pacientą, o rezultatų vertinimas apima funkcionavimą, asmeninius aspektus bei gyvenimo kokybę (45). Pacientams sergantiems plantariniu fascitu būtina sudaryti individualias reabilitacijos programas. Siekiant patikrinti taikomų programų efektyvumą tikslinga atlikti mokslinius tyrimus vertinant standartizuotų reabilitacijos programų efektyvumą. Reabilitacijos metu pagrindinės pacientų sergančių plantariniu fascitu problemos yra skausmas, apsunkinta eisena, kas lemia veiklos apribojimus bei gyvenimo kokybės prastėjimą. Pagrindiniai uždaviniai reabilitacijos programoms:

• Sumažinti skausmą,
• Koreguoti sutrikusią kojos biomechaniką,
• Pagerinti eiseną,
• Pagerinti gyvenimo kokybę,
• Atkryčio profilaktika.

Reabilitacijos programai tipiškai pasirenkama intervencijų kombinacija:

• Paciento savipagalbos mokymas, tikslu pagerinti funkciją, koreguoti biomechaniką, supažindinti su skausmo mažinimo priemonėmis, kurias galima taikyti namuose,
• Gydymas fizikiniais veiksniais ar kitomis intervencijomis.

• Pacientų mokymas plantarinio fascito atveju

Savipagalbos strategijos turėtų būti orientuotos į koreguojamų plantarinio fascito rizikos veiksnių korekciją ir intervencijas, kurias pacientas gali atlikti savarankiškai namuose. Taigi, pacientai turėtų būti mokomi apie ligos atsiradimo priežastis bei apie gydymo rekomendacijas namuose. Dažniausiai taikomos rekomendacijos gydymuisi namuose yra šios:

• Tinkamos avalynės pasirinkimas, tikslu sumažinti skaudamos vietos dirginimą bei koreguoti eiseną,
• Šaldymas skausmui mažinti,
• Blauzdos bei pado masažas, tikslu atpalaiduoti įtemtus raumenis bei padidinti judesių amplitudę per sąnarius,
• Tiksliniai pratimai, tikslu ištempti pado bei blauzdos minkštuosius audinius bei sustiprinti kojos raumenis.

Literatūroje galima rasti įvairių rekomendacijų, kokią avalynę reiktų avėti plantarinio fascito atveju, kad sumažėtų apkrova plantarinei facijai vaikštant ir atitinkamai eisena taptų mažiau skausminga. Kulno pakėlimas gali sumažinti plantarinės fascijos įtampą (46), kas teigiamai veikia ligos eigą ir prisideda prie sėkmingo gydymo. Įtampos jėga ir vidutinis plantarinės fascijos įtempimas sumažėja, kai kulnas yra pakeliamas nuo 0 cm iki 5,08 cm aukščio, tačiau kai kulnas pakeliamas iki 7,62 cm tempimo jėga ir plantarinės fascijos įtampa žymiai padidėja (47). Teoriškai ortopedinės priemonės gali sumažinti bei amortizuoti apkrovas tenkančias plantarinei fascijai krūvio metu, tokiu būdu sumažinamas kulno skausmas (48). Todėl pacientams turėtų būti rekomenduojama dėvėti batus su minkštais padais. Jei to padaryti neįmanoma arba poveikis nėra pakankamas, reikėtų rekomenduoti įsigyti pakulnes. Whittaker su kolegomis atlikę sisteminę literatūros apžvalgą teigia, kad yra vidutinio lygio įrodymų rodančių, kad pėdos ortezų dėvėjimas efektyviai sumažina skausmą (49).

Siūloma taikyti šaltį bei masažą gydantis namuose (50). Šaldant skausmingą vietą, sumažėja antrinio audinių pažeidimo tikimybė, sumažėja edema ir skausmas (51). Kasdienės ledo aplikacijos arba kriomasažas rekomenduojamas nuo 15 iki 20 min. tikslu greitai sumažinti skausmą (2) bei medikamentų vartojimą. Būtina atkreipti dėmesį, kad šaldymas ilgiau nei rekomenduojama lemia prastesnio gydymo rezultatus (2,52,53). Manoma, kad miofasciniai trigeriniai taškai pado raumenyse gali būti susiję su kulno skausmu (54), o minkštųjų audinių mobilizavimas laikomas veiksminga priemonė gydant padinį kulno skausmą (55), todėl pacientams reikėtų rekomenduoti masažuoti pėdos pado raumenis.

Dėl sumažėjusios dorsifleksijos per blauzdinį pėdos sąnarį gali pakisti eisena. Dažniausias kompensacinis mechanizmas tokiu atveju yra padidėjusi pėdos pronacija (56). Dėl padidėjusios pronacijos labiau apkraunami minkštieji audiniai pėdos apatinėje dalyje. Tyrimo metu nustatytas labai stiprus ryšys tarp blauzdos dvilypio raumens ir plantarinio fascito (41), Dėl šių priežasčių pacientai turėtų būti skiriami pratimai blauzdos raumenims siekiant padidinti dorsifleksiją per blauzdinį pėdos sąnarį. Kitas eisenai labai svarbus sąnarys yra pirmas metatarsofalanginis. Ribotos dorsifleksijos per pirmą metatarsofalanginį sąnarį pasekmė gali būti padidėjusi apkrova medialinėms kelio ir blauzdinį pėdos struktūroms vaikštant (56). Tyrimo metu nustatyta, kad pacientams sergantiems plantariniu fascitu dorsiflesija per pirmą metatarsofalanginį sąnarį yra sumažėjusi lyginant su sveikais asmenimis (57). Todėl pacientams sergantiems plantariniu fascitu turėtų būti rekomenduojama didinti judesių amplitudę per pirmą metatarsofalanginį sąnarį.

• Plantarinio fascito gydymo gairės

Wolgin su kolegomis nustatė, kad 25 proc. pacientų poilsį laiko efektyviausia gydymo priemone (58). Deja vien poilsio dažnai nepakanka, nes nekoregavus rizikos veiksnių plantarinio fascito simpromatika atsinaujina atnaujinus įprastą fizinį aktyvumą. Todėl labai svarbi gydymo dalis plantarinio fascito atveju pacientų mokymas (2). Paprastai sergančiųjų plantariniu fascitu būklė pagerėja per metus laiko ir be specifinio gydymo, tačiau dėl stipraus skausmo ir ribojamos kasdieninės veiklos pacientai pagalbos kreipiasi anksčiau (25). Pagrindiniai gydymo tikslai yra skausmo mažinimas, gijimo skatinimas, judesių amplitudės ir raumenų jėgos didinimas, pėdos biomechanikos pakitimų korekcija bei kraujotakos gerinimas (59). Plantarinio fascito gydymas yra skirstomas į neoperacinį ir operacinį. Pirmiausia taikomos konservatyvaus gydymo priemonės (24). Siūloma taikyti įvairių gydymo metodų kombinacijas (60).  Deja šiuo metu nėra auksinio gydymo standarto ar vieningų gairių plantariniam fascitui gydyti. Atlikus literatūros paiešką rastos dvejos gairės, kuriose sisteminama mokslinių tyrimų informacija ir pateikiamos rekomendacijos.

Jungtinių Amerikos valstijų Pėdos ir čiurnos chirurgų asociacija 2010 m. paskelbė plantarinio fascito gydymo gaires, kuriose rekomenduojamas pakopinis gydymas (2.9.1. lentelė) (13). Į pirmos pakopos gydymą atsako tikimasi per 6 savaites. Paciento būklei pagerėjus tęsiamas pirmos pakopos gydymas, jeigu pagerėjimo nesulaukiama papildomai skiriamas antros pakopos gydymas. Teigiama, kad taikant antros pakopos gydymą pagerėjimo sulaukia 85-90 proc. pacientų per 2-3 mėnesius. 90-95 proc. plantarinio fascito atvejų efektyvus konservatyvus gydymas, tačiau 2-5 proc. pacientų, kuriems konservatyvus gydymas nėra efektyvus 6 mėnesius nuo antros pakopos taikymo pradžios, gali prireikti operacinio gydymo. Gydymas ekstrakorporine smūgine banga laikomas alternatyva chirurginiam gydymui (13,25). Kitų fizikinių veiksnių taikymo gairės neaptaria.

• lentelė. Plantarinio fascito gydymo rekomendacijos (13).

Ortopedijos ir sporto fizinės terapijos žurnale 2008 m išleistose ir 2014 m atnaujintose gairėse pateikiamas rekomenduojamų intervencijų plantariniam fascitui gydyti sąrašas:

• Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo,
• Manualinė terapija,
• Tempimo pratimai,
• Pratimai (neuroraumeninė reedukacija),
• Pritaikyta avalynė,
• Batų įdėklai,
• Naktiniai įtvarai,
• Teipavimas,
• Elektroterapija, jonoforezė
• Ultragarso terapija, fonoforezė,
• Gydymas mažos galios lazeriu,
• Gydymas smūgine banga,
• Paciento mokymas (įskaitant svorio mažinimą),
• Sausos adatos,
• Gliukokortikoidų injekcijos (28,42).

Minėtose gairėse išskiriama, kad intervencijos gali būti atliekamos lokaliai gydymą taikant plantarinės fascijos srityje ir bendrai apatinės galūnės srityse tikslu koreguoti eiseną ir bendrą apatinės galūnės biomechaniką. Tačiau šiose gairėse nėra nurodoma kada ir kokį metodą geriau rinktis, kurios metodų kombinacijos yra efektyvesnės.

Vienas iš fizikinių veiksnių taikomų gydyti plantariniam fascitui yra lazeris. Tai gydymas infraraudonųjų spindulių spektro elektromagnetinėmis bangomis, kurios pasižymi specifinėmis savybėmis tokiomis kaip koherentiškumas, monochromatiškumas, lygiagretumas. Apie  keturiasdešimt metų mažos galios lazeriai taikomi skausmui, uždegimui ir edemai mažinti, žaizdų, giliųjų audinių ir nervų gijimui skatinti bei audinių pažeidimų prevencijai (61). Pirmasis straipsnis buvo publikuotas 1998 m. Basford ir kolegų, kurie atliko atsitiktinių imčių tyrimą ir išvadose buvo teigė, kad gydymas mažos galios lazeriu nebuvo efektyvesnis nei placebo (62). Vėliau šis tyrimas buvo kritikuotas dėl pasirinktos per mažos gydymo mažos galios lazeriu dozės. Sisteminėje literatūros apžvalgoje publikuotoje 2017 m. rastos dvi publikacijos vertinusios gydymo lazeriu efektyvumą plantarinio fascito atveju (63). Atlikus literatūros apžvalgą po 2017 m., pastebėtas straipsnių vertinusių lazerio efektyvumą plantarinio fascito atveju pagausėjimas. Sisteminė literatūros apžvalgoje su metaanalize publikuotoje 2019 m. buvo vertinti 6 klinikiniai tyrimai ir nustatyta, kad mažos galios lazeris reikšmingai sumažina kulno skausmą ir teigiamas poveikis išlieka iki 3 mėnesių, tačiau reliatyviai maža imtis buvo laikoma trūkumu (64). Mažos galios lazerio efektyvumas gydant plantarinį fascitą buvo lygintas ir su kitais dažnai taikomais gydymo metodais. Ulusoy su kolegomis atsitiktinių imčių tyrimo metu nustatė, kad gydymas smūgine banga ir mažos galios lazeriu buvo toks pat sėkmingas ir efektyvesnis lyginant su gydymu ultragarsu (65). Salvioli su kolegomis atliko sisteminę literatūros apžvalgą su metaanalize ir nustatė, kad mažos galios lazeris kaip ir kiti gydymo metodai (smūginė banga, radiodažnių gydymas, teipavimas, ortezai) efektyvesni nei placebo, tačiau tikslesnes išvadas daryti sunku dėl kokybiškų tyrimų trūkumo (66). Xian ir kolegų 2018 m. publikuotoje sisteminėje literatūros apžvalgoje rekomenduojama plantarinio fascito gydymui rinktis radialinę smūginę bangą, o pneumatinė smūginė banga, mažos galios lazeris, neinvazinė interaktyvi neurostimuliacija yra alternatyvūs gydymo metodai (67).

Literatūros sąrašas:

1. Aldridge T. Diagnosing heel pain in adults. Am Fam Physician. 2004;70(2):332–8.
2. Pećina M, Bojanić I. Overuse injuries of the musculoskeletal system. CRC Press; 2004. 421 p.
3. Chino K, Lacourpaille L, Sasahara J, Suzuki Y, Hug F. Effect of toe dorsiflexion on the regional distribution of plantar fascia shear wave velocity. Clin Biomech. 2019;61:11–5. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/30453119/
4. Sobhani S, Dekker R, Postema K, Dijkstra PU. Epidemiology of ankle and foot overuse injuries in sports: A systematic review. 2012;
5. Wilke J, Vleeming A, Wearing S. Overuse Injury: The Result of Pathologically Altered Myofascial Force Transmission? Exerc Sport Sci Rev. 2019;47(4):230–6.
6. Leach RE, Seavey MS, Salter DK. Results of Surgery in Athletes with Plantar Fasciitis. Foot Ankle. 1986 Dec 30;7(3):156–61.
7. Covey CJ, Mulder MD. Plantar fasciitis: How best to treat? J Fam Pract. 2013 Sep;62(9):466–71.
8. DeMaio M, Paine R, Mangine RE, Drez D. Plantar fasciitis. Orthopedics. 1993 Oct;16(10):1153–63.
9. Monteagudo M, de Albornoz PM, Gutierrez B, Tabuenca J, Álvarez I. Plantar fasciopathy: A current concepts review. EFORT open Rev. 2018 Aug;3(8):485–93.
10. Lemont H, Ammirati KM, Usen N. Plantar Fasciitis. J Am Podiatr Med Assoc. 2003 May;93(3):234–7.
11. Riddle DL, Schappert SM. Volume of ambulatory care visits and patterns of care for patients diagnosed with plantar fasciitis: a national study of medical doctors. Foot ankle Int. 2004 May;25(5):303–10.
12. Irving DB, Cook JL, Menz HB. Factors associated with chronic plantar heel pain: a systematic review. J Sci Med Sport. 2006 May;9(1–2):11–22; discussion 23-4.
13. Thomas JL, Christensen JC, Kravitz SR, Mendicino RW, Schuberth JM, Vanore J V., et al. The Diagnosis and Treatment of Heel Pain: A Clinical Practice Guideline-Revision 2010. J Foot Ankle Surg. 2010 May;49(3):S1–19.
14. Young C, Cotton D, Taichman D, Williams S. In the Clinic: Plantar fasciitis. Vol. 156, Annals of Internal Medicine. American College of Physicians; 2012. p. ITC1.
15. Tahririan MA, Motififard M, Tahmasebi MN, Siavashi B. Plantar fasciitis. J Res Med Sci. 2012 Sep;17(8):799–804.
16. Waclawski ER, Beach J, Milne A, Yacyshyn E, Dryden DM. Systematic review: plantar fasciitis and prolonged weight bearing. Occup Med (Lond). 2015 Mar;65(2):97–106.
17. Scher DL, Belmont PJ, Bear R, Mountcastle SB, Orr JD, Owens BD. The incidence of plantar fasciitis in the United States military. J Bone Joint Surg Am. 2009 Dec;91(12):2867–72.
18. Schwartz EN, Su J. Plantar fasciitis: a concise review. Perm J. 2014;18(1):e105-7.
19. Riddle DL, Pulisic M, Pidcoe P, Johnson RE. Risk factors for plantar fasciitis: A matched case-control study. J Bone Jt Surg – Ser A. 2003 May;85(5):872–7.
20. Greve C, Schuitema D, Otten B, van Kouwenhove L, Verhaar E, Postema K, et al. Biomechanical effects of rocker shoes on plantar aponeurosis strain in patients with plantar fasciitis and healthy controls. Grabowski A, editor. PLoS One. 2019 Oct 10;14(10):e0222388.
21. Schuitema D, Greve C, Postema K, Dekker R, Hijmans JM. Effectiveness of Mechanical Treatment for Plantar Fasciitis: A Systematic Review. J Sport Rehabil. 2019 Oct 18;1–18.
22. Oliveira HAV, Jones A, Moreira E, Jennings F, Natour J. Effectiveness of Total Contact Insoles in Patients with Plantar Fasciitis. J Rheumatol. 2015 May;42(5):870–8.
23. Dubin J. Evidence Based Treatment for Plantar Fasciitis. Sport Ther. 2007;(March).
24. Thompson J. Diagnosis and Management of Plantar Fasciitis. J Am Osteopath Assoc. 2014;114(12):900.
25. Goff JD, Crawford R. Diagnosis and treatment of plantar fasciitis. Am Fam Physician. 2011;84(6):676–82.
26. Redmond A. The foot posture index: easy quantification of standing foot posture: six item version: FPI-6: user guide and manual. United Kingdom. 2005;(August):1–19.
27. Cornwall MW, McPoil TG, Lebec M, Vicenzino B, Wilson J. Reliability of the Modified Foot Posture Index. J Am Podiatr Med Assoc. 2008 Jan;98(1):7–13.
28. Martin RL, Davenport TE, Reischl DPTSF, Mcpoil DPTTG, Kaplan S, Paulseth S, et al. Heel Pain — Plantar Fasciitis : Revision 2014 Clinical Practice Guidelines Linked to the International Classification of Functioning , Disability and Health From the Orthopaedic Section of the American Physical Therapy Association. J Orthop Sport Phys Ther. 2014;44(11):A1–33.
29. Draghi F, Gitto S. Imaging of plantar fascia disorders : findings on plain radiography , ultrasound and magnetic resonance imaging. Insights Imaging. 2017;69–78.
30. Osborne HR, Breidahl WH, Allison GT. Critical differences in lateral X-rays with and without a diagnosis of plantar fasciitis. J Sci Med Sport. 2006 Jun 1;9(3):231–7.
31. Kirkpatrick J, Yassaie O, Mirjalili SA. The plantar calcaneal spur: a review of anatomy, histology, etiology and key associations. J Anat. 2017 Jun;230(6):743–51.
32. Bartold SJ. The plantar fascia as a source of pain – Biomechanics, presentation and treatment. J Bodyw Mov Ther. 2004;8(3):214–26.
33. Johal KS, Milner SA. Plantar fasciitis and the calcaneal spur: Fact or fiction? Foot Ankle Surg. 2012;18(1):39–41.
34. Stratton M, McPoil TG, Cornwall MW, Patrick K. Use of Low-Frequency Electrical Stimulation for the Treatment of Plantar Fasciitis. J Am Podiatr Med Assoc. 2009 Nov;99(6):481–8.
35. Landorf KB, Menz HB. Plantar heel pain and fasciitis. BMJ Clin Evid. 2008 Feb 5;2008.
36. Drake M, Bittenbender C, Boyles RE. The Short-Term Effects of Treating Plantar Fasciitis With a Temporary Custom Foot Orthosis and Stretching. J Orthop Sport Phys Ther. 2011 Apr;41(4):221–31.
37. Klein SE, Dale AM, Hayes MH, Johnson JE, McCormick JJ, Racette BA. Clinical Presentation and Self-Reported Patterns of Pain and Function in Patients with Plantar Heel Pain. Foot Ankle Int. 2012 Sep;33(9):693–8.
38. Irving DB, Cook JL, Young MA, Menz HB. Obesity and pronated foot type may increase the risk of chronic plantar heel pain: a matched case-control study. BMC Musculoskelet Disord. 2007 May 17;8:41.
39. Butterworth PA, Landorf KB, Smith SE, Menz HB. The association between body mass index and musculoskeletal foot disorders: a systematic review. Obes Rev. 2012 Jul;13(7):630–42.
40. Patel A, DiGiovanni B. Association Between Plantar Fasciitis and Isolated Contracture of the Gastrocnemius. Foot Ankle Int. 2011 Jan;32(1):5–8.
41. Nakale NT, Strydom A, Saragas NP, Ferrao PNF. Association Between Plantar Fasciitis and Isolated Gastrocnemius Tightness. Foot Ankle Int. 2018 Mar 4;39(3):271–7.
42. McPoil TG, Martin RL, Cornwall MW, Wukich DK, Irrgang JJ, Godges JJ. Heel pain–plantar fasciitis: clinical practice guildelines linked to the international classification of function, disability, and health from the orthopaedic section of the American Physical Therapy Association. J Orthop Sports Phys Ther. 2008;38(4):A1–18.
43. Findings KC, Pain H, Fasciitis P, Level A, Impairments AP, Treatment AW, et al. Heel Pain — Plantar Fasciitis : Clinical Practice Guidelines Revision 2014 Heel Pain — Plantar Fasciitis : Clinical Practice Guidelines Revision 2014. 2014;44(11):1–2.
44. The Field of Competence of Physical and Rehabilitation Medicine Physicians. 2014.
45. WHITE BOOK ON PHYSICAL AND REHABILITATION MEDICINE IN EUROPE. 2018;
46. Wibowo DB, Harahap R, Widodo A. The effectiveness of raising the heel height of shoes to reduce heel pain in patients with calcaneal spurs. 2017;2068–74.
47. Yu J, Wong DW-C, Zhang H, Luo Z-P, Zhang M. The influence of high-heeled shoes on strain and tension force of the anterior talofibular ligament and plantar fascia during balanced standing and walking. Med Eng Phys. 2016 Oct;38(10):1152–6.
48. Moyne-Bressand S, Dhieux C, Dousset E, Decherchi P. Effectiveness of Foot Biomechanical Orthoses to Relieve Patients Suffering from Plantar Fasciitis: Is the Reduction of Pain Related to Change in Neural Strategy? Biomed Res Int. 2018;2018:1–17.
49. Whittaker GA, Munteanu SE, Menz HB, Tan JM, Rabusin CL, Landorf KB. Foot orthoses for plantar heel pain: a systematic review and meta-analysis. Br J Sport Med. 2018;52:322–8.
50. Bek N, Üniversitesi Sa H, Bilimleri Fakültesi L. Home-based general versus center-based selective rehabilitation in patients with posterior tibial tendon dysfunction. Acta Orthop Traumatol Turc. 2012;46(4):286–92.
51. Alain Y. Belanger. Therapeutic Electrophysical Agents: Evidence Behind Practice. third edit. Philadelphia: Wolters Kluwer. Lippincott Williams & Wilkins; 2015. 440 p.
52. Torg JS, Pavlov H, Torg E. Overuse injuries in sport: the foot. Clin Sports Med. 1987 Apr;6(2):291–320.
53. Marshall P. The rehabilitation of overuse foot injuries in athletes and dancers. Clin Sports Med. 1988 Jan;7(1):175–91.
54. Muscolino Joseph E. The Muscle and Bone Palpation Manual with Trigger Points, Referral Patterns and Stretching : Joseph E. Muscolino : 9780323221962. 2nd Revised edition. St Louis, United States: Elsevier – Health Sciences Division; 2015. 544 p.
55. Pollack Y, Shashua A, Kalichman L. Manual therapy for plantar heel pain. Foot. 2018 Mar;34:11–6.
56. Neumann DA. Kinesiology of the musculoskeletal system : foundations for rehabilitation. Mosby/Elsevier; 2010. 725 p.
57. Aranda Y, Munuera P V. Plantar Fasciitis and Its Relationship with Hallux Limitus. J Am Podiatr Med Assoc. 2014 May;104(3):263–8.
58. Wolgin M, Cook C, Graham C, Mauldin D. Conservative Treatment of Plantar Heel Pain: Long-Term Follow-Up. Foot Ankle Int. 1994 Mar 28;15(3):97–102.
59. May TJ, Judy TA, Conti M, Cowan JE. Current treatment of plantar fasciitis. Curr Sports Med Rep. 2002 Oct;1(5):278–84.
60. Orchard J. Plantar fasciitis. BMJ. 2012 Oct 11;345(oct10 1):e6603–e6603.
61. Farivar S, Malekshahabi T, Shiari R. Biological Effects of Low Level Laser Therapy. Rev Artic J Lasers Med Sci. 2014;5(2).
62. Basford JR, Malanga GA, Krause DA, Harmsen WS. A randomized controlled evaluation of low-intensity laser therapy: plantar fasciitis. Arch Phys Med Rehabil. 1998 Mar;79(3):249–54.
63. Naruševičiūtė D, Kubilius R, Keizeris A. GYDYMO LAZERIU TAIKYMAS SERGANTIEMS PLANTARINIU FASCITU, ACHILO TENDINOPATIJA. Sveik Moksl. 2017;3(112).
64. Wang W, Jiang W, Tang C, Zhang X, Xiang J. Clinical efficacy of low-level laser therapy in plantar fasciitis A systematic review and meta-analysis. Medicine (Baltimore). 2019;98(3):e14088.
65. Ulusoy A, Cerrahoglu L, Orguc S. Magnetic Resonance Imaging and Clinical Outcomes of Laser Therapy, Ultrasound Therapy, and Extracorporeal Shock Wave Therapy for Treatment of Plantar Fasciitis: A Randomized Controlled Trial. J Foot Ankle Surg. 2017 Jul;56(4):762–7.
66. Salvioli S, Guidi M, Marcotulli G. The effectiveness of conservative, non-pharmacological treatment, of plantar heel pain: A systematic review with meta-analysis. Foot. 2017 Dec;33:57–67.
67. Li X, Zhang L, Gu S, Sun J, Qin Z, Yue J, et al. Comparative effectiveness of extracorporeal shock wave, ultrasound, low-level laser therapy, noninvasive interactive neurostimulation, and pulsed radiofrequency treatment for treating plantar fasciitis. Medicine (Baltimore). 2018 Oct;97(43):e12819.