ŽIV: priežastys, simptomai ir gydymas

Kas yra ŽIV?

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) yra virusas, kuri puola imuninę sistemą, ypač CD4 ląsteles (T-limfocitus), atsakingas už organizmo apsaugą nuo ligų. Negydoma ŽIV infekcija gali progresuoti į įgytą imunodeficito sindromą (AIDS), kai imuninė sistema tampa itin silpna, o organizmas nebegali kovoti su infekcijomis ar tam tikromis vėžio formomis. ŽIV plinta per kraują, lytinius skysčius, motinos pieną ar iš motinos vaikui gimdymo metu. Svarbu pabrėžti, kad ŽIV neplinta per kasdienį kontaktą, pvz., rankos paspaudimą, bučinį ar bendrą indų naudojimą.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 2023 m. apie 39 milijonai žmonių gyveno su ŽIV, o kasmet užregistruojama apie 1,3 milijono naujų atvejų. Lietuvoje ŽIV sergamumas yra palyginti žemas, tačiau kasmet diagnozuojama apie 100–150 naujų atvejų, dažniausiai tarp rizikos grupių, tokių kaip intraveninių narkotikų vartotojai ar asmenys, turintys nesaugius lytinius santykius. Šiuolaikiniai antiretrovirusiniai vaistai leidžia ŽIV užsikrėtusiems žmonėms gyventi ilgą ir sveiką gyvenimą, tačiau ankstyva diagnostika ir gydymas yra būtini. Šiame straipsnyje aptarsime ŽIV priežastis, simptomus, diagnostikos metodus, gydymo galimybes ir prevencijos būdus, kad suprastumėte, kaip apsisaugoti ir atpažinti šią ligą.

ŽIV priežastys ir rizikos veiksniai

ŽIV plinta per tiesioginį kontaktą su tam tikrais kūno skysčiais. Pagrindinės priežastys ir rizikos veiksniai skirstomi į šias kategorijas:

1. Pagrindinės priežastys

• ŽIV virusas: Virusas, priklausantis retrovirusų šeimai, pažeidžia imuninę sistemą, įsiskverbdamas į CD4 ląsteles.
• Plitimo keliai:
  • Lytiniai santykiai: Nesaugūs vaginaliniai, analiniai ar oraliniai santykiai su užsikrėtusiu asmeniu.
  • Kraujo kelias: Dalijimasis adatomis, nesterilūs medicininiai instrumentai ar kraujo perpylimas (retai šiuolaikinėse šalyse).
  • Iš motinos vaikui: Per nėštumą, gimdymą ar žindymą.

2. Rizikos veiksniai

Veiksniai, didinantys ŽIV užsikrėtimo riziką:

• Nesaugūs lytiniai santykiai: Santykiai be prezervatyvo, ypač su keliais partneriais ar ŽIV užsikrėtusiu asmeniu.
• Intraveninių narkotikų vartojimas: Dalijimasis adatomis ar švirkštais.
• Kitos lytiškai plintančios infekcijos: Chlamidijos, sifilis ar herpesvirusinė infekcija didina ŽIV perdavimo riziką.
• Profesiniai pavojai: Sveikatos priežiūros darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (pvz., per atsitiktinius dūrius adata).
• Nesterilios procedūros: Tatuiruotės, auskarų vėrimas ar medicininės procedūros nesteriliais įrankiais.
• Kraujo perpylimas: Retas atvejis išsivysčiusiose šalyse, bet galimas šalyse su prasta kraujo kontrole.
• Nėštumas: Negydoma ŽIV užsikrėtusi motina turi 15–45 % tikimybę perduoti virusą vaikui.
• Socialiniai veiksniai: Skurdas, priklausomybės, ribota prieiga prie sveikatos priežiūros ar švietimo.

ŽIV simptomai

ŽIV simptomai priklauso nuo ligos stadijos: ūminė infekcija, besimptomė fazė, vėlyva stadija ar AIDS. Dažniausi simptomai:

1. Ūminė ŽIV infekcija (2–4 savaitės po užsikrėtimo)

• Gripą primenantys simptomai: karščiavimas, gerklės skausmas, raumenų skausmas.
• Limfmazgių padidėjimas, ypač kaklo ar pažastų srityje.
• Bėrimas ant odos, dažnai raudonas ar dėmėtas.
• Nuovargis, galvos skausmas ar naktinis prakaitavimas.
• Apetito stoka, pykinimas ar viduriavimas.

2. Besimptomė fazė (gali trukti 5–10 metų)

• Jokių akivaizdžių simptomų, bet virusas toliau dauginasi ir silpnina imuninę sistemą.
• Žmogus gali nežinoti, kad yra užsikrėtęs, bet gali platinti virusą.

3. Vėlyva stadija arba AIDS

• Svorio kritimas be aiškios priežasties („sekinanti liga“).
• Pasikartojančios infekcijos: pneumonija, burnos kandidozė, tuberkuliozė.
• Lėtinis nuovargis, karščiavimas ar viduriavimas (ilgiau nei mėnuo).
• Odos ar gleivinių pažeidimai, pvz., Kapoši sarkoma ar Herpes viruso sukeltos opos.
• Neurologiniai simptomai: sumišimas, atminties sutrikimai ar traukuliai.

Simptomai dažnai yra nespecifiniai, todėl ŽIV liga gali būti supainiota su kitomis ligomis, ypač ankstyvose stadijose.

Kaip diagnozuojamas ŽIV?

ŽIV diagnostika remiasi kraujo ar seilių tyrimais, kurie aptinka viruso antikūnus, antigenus ar genetinę medžiagą. Pagrindiniai diagnostikos metodai:

• Anamnezės rinkimas: Gydytojas klausia apie rizikos veiksnius (pvz., nesaugius lytinius santykius, narkotikų vartojimą), simptomus ir kontaktus.
• Kraujo tyrimai:
  • Antikūnų testas: Aptinka ŽIV antikūnus (ELISA ar greitieji testai). Teigiamas rezultatas patvirtinamas tikslesniu tyrimu.
  • Antigenų/antikūnų kombinuotas testas: Aptinka p24 antigeną ir antikūnus, tinkamas ankstyvai diagnostikai (po 2–6 savaičių nuo užsikrėtimo).
  • PGR testas: Aptinka viruso RNR, naudojamas labai ankstyvai diagnostikai ar kūdikiams, gimusiems ŽIV užsikrėtusioms motinoms.
  • CD4 ląstelių skaičius: Vertina imuninės sistemos būklę.
  • Viruso kopijų skaičius: Matuoja ŽIV kiekį kraujyje, svarbus gydymo efektyvumui stebėti.
• Greitieji testai: Seilių ar kraujo testai, rezultatai gaunami per 20–30 minučių, tačiau teigiamas rezultatas reikalauja patvirtinimo.
• Kiti tyrimai: Tuberkuliozės, hepatitų ar lytiškai plintančių infekcijų testai, nes šios ligos dažnai pasitaiko kartu su ŽIV.

Ankstyva diagnostika yra itin svarbi, nes leidžia pradėti gydymą, kol imuninė sistema dar nėra stipriai pažeista.

Gydymas: kaip valdyti ŽIV?

ŽIV nėra išgydomas, tačiau antiretrovirusinė terapija leidžia kontroliuoti virusą, užkirsti kelią AIDS išsivystymui ir sumažinti perdavimo riziką. Gydymo tikslas – sumažinti viruso kopijų skaičių iki neaptinkamo lygio. Pagrindiniai metodai:

1. Antiretrovirusinė terapija

Pagrindinis ŽIV gydymo metodas:

• Kombinuojami kelių klasių vaistai, pvz., nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (tenofoviras, emtricitabinas), integrazės inhibitoriai (dolutegraviras) ar proteazės inhibitoriai.
• Vartojami kasdien, dažnai kaip viena tabletė per dieną.
• Mažina viruso krūvį iki neaptinkamo lygio, leidžia imuninei sistemai atsistatyti ir sumažina perdavimo riziką.
• Šalutiniai poveikiai: pykinimas, nuovargis, kepenų ar inkstų funkcijos pokyčiai (retai).

2. Simptominis gydymas

Papildo antiretrovirusinę terapiją:

• Infekcijų gydymas: Antibiotikai, antivirusiniai ar priešgrybeliniai vaistai oportunistinėms infekcijoms.
• Imuninės sistemos palaikymas: Vitaminai, subalansuota mityba ar skiepai (pvz., nuo gripo, pneumokoko).
• Psichologinė pagalba: Depresijos ar nerimo gydymas, dažnai pasitaikantis ŽIV užsikrėtusiems.

3. Komplikacijų valdymas

AIDS ar pažengusios stadijos atveju:

• Oportunistinių infekcijų (pvz., tuberkuliozės, pneumonijos) gydymas.
• Vėžio (pvz., Kapoši sarkomos, limfomos) terapija: chemoterapija ar spindulinė terapija.
• Paliatyvioji priežiūra sunkiais atvejais.

4. Stebėjimas

Reguliarūs kraujo tyrimai (CD4 skaičius, viruso kopijų skaičius, kepenų funkcijos) ir gydytojo konsultacijos būtinos, siekiant stebėti gydymo efektyvumą ir šalutinius poveikius.

ŽIV komplikacijos

Negydomas ŽIV gali sukelti rimtas komplikacijas:

• AIDS: Imuninės sistemos žlugimas, lemiantis oportunistines infekcijas ir vėžį.
• Oportunistinės infekcijos: Tuberkuliozė, pneumocistinė pneumonija, toksoplazmozė ar kandidozė.
• Vėžys: Kapoši sarkoma, ne Hodžkino limfoma ar gimdos kaklelio vėžys.
• Neurologiniai pažeidimai: ŽIV sukelta encefalopatija, demencija ar periferinė neuropatija.
• Širdies ir kraujagyslių ligos: Padidėjusi miokardo infarkto ar insulto rizika.
• Mirtis: Negydomas AIDS dažnai baigiasi mirtimi dėl infekcijų ar organų nepakankamumo.

ŽIV prevencija

ŽIV prevencija remiasi rizikos veiksnių mažinimu ir švietimu:

• Saugūs lytiniai santykiai:
  • Prezervatyvų naudojimas kiekvieno lytinio akto metu.
  • Reguliarus partnerių tikrinimasis dėl ŽIV ir kitų lytiškai plintančių infekcijų.
• PrEP (profilaktika prieš ekspoziciją): Antiretrovirusiniai vaistai, vartojami rizikos grupių asmenų (pvz., turinčių ŽIV užsikrėtusį partnerį), sumažina užsikrėtimo riziką >99 %.
• PEP (profilaktika po ekspozicijos): Vaistai, vartojami per 72 valandas po galimo užsikrėtimo (pvz., dūrio adata ar nesaugaus sekso), sumažina riziką.
• Higienos priemonės:
  • Vengti dalijimosi adatomis, švirkštais ar asmens higienos daiktais.
  • Rinktis licencijuotas tatuiruočių ar medicinos įstaigas su steriliais įrankiais.
• Motinos ir vaiko prevencija: ŽIV užsikrėtusioms motinoms skiriamas antiretrovirusinė terapija, atliekamas cezario pjūvis ir dirbtinis maitinimas sumažina perdavimo riziką iki <1 %.
• Rizikos grupių tikrinimas: Reguliarūs ŽIV testai intraveninių narkotikų vartotojams ar asmenims, turintiems nesaugius santykius.
• Švietimas: Informacija apie ŽIV plitimo kelius, stigmos mažinimas ir skiepų svarba kitoms infekcijoms.

Kada kreiptis į gydytoją?

Nedelsdami kreipkitės į gydytoją, jei pastebite:

• Gripą primenančius simptomus (karščiavimas, bėrimas, limfmazgių padidėjimas) po rizikingo kontakto.
• Pasikartojančias infekcijas, svorio kritimą ar lėtinį nuovargį.
• Rizikos veiksnius, tokius kaip nesaugūs lytiniai santykiai, intraveninių narkotikų vartojimas ar dūris adata.
• Teigiamą ŽIV testą ar kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu.

ŽIV poveikis kasdieniam gyvenimui

ŽIV gali turėti didelį poveikį fizinei, emocinei ir socialinei būklei. Ankstyvoje stadijoje simptomai gali būti minimalūs, tačiau negydoma liga sukelia lėtinį nuovargį, infekcijas ir riboja darbingumą. Diagnozės gavimas dažnai sukelia psichologinį stresą, nerimą ar depresiją, o stigma, susijusi su ŽIV, gali lemti socialinę izoliaciją ar diskriminaciją. Vis dėlto antiretrovirusinė terapija leidžia daugumai užsikrėtusiųjų gyventi visavertį gyvenimą, dirbti, kurti šeimas ir išvengti komplikacijų. Svarbu laikytis gydymo režimo, sveikai maitintis, vengti alkoholio ar narkotikų ir reguliariai tikrintis. Psichologinė pagalba ir paramos grupės padeda įveikti emocinius iššūkius, o švietimas apie ŽIV mažina stigmos poveikį.

Išvados

ŽIV yra rimta, bet kontroliuojama liga, kurią galima efektyviai valdyti per ankstyvą diagnostiką ir antiretrovirusinę terapiją. Supratimas apie rizikos veiksnius, tokius kaip nesaugūs lytiniai santykiai ar dalijimasis adatomis, leidžia imtis prevencinių priemonių. Simptomai, tokie kaip gripą primenantys požymiai ar pasikartojančios infekcijos, gali būti nespecifiniai, todėl reguliarūs testai rizikos grupėse yra būtini. Antiretrovirusinė terapija ne tik pailgina gyvenimo trukmę, bet ir sumažina viruso perdavimo riziką, o prevencinės priemonės, tokios kaip PrEP, PEP ir saugūs lytiniai santykiai, padeda užkirsti kelią naujiems užsikrėtimams. Aktyvus bendradarbiavimas su gydytojais, švietimas ir stigmos mažinimas yra svarbūs, siekiant gerinti ŽIV užsikrėtusiųjų gyvenimo kokybę ir apsaugoti visuomenės sveikatą.

Rekomendacijos

Jei pastebite ŽIV požymius, tokius kaip gripą primenantys simptomai po rizikingo kontakto, pasikartojančios infekcijos ar svorio kritimas, ar priklausote rizikos grupei (pvz., turėjote nesaugių lytinių santykių, vartojote intraveninius narkotikus), nedelsdami kreipkitės į gydytoją ar infekcinių ligų specialistą, kad būtų atlikti ŽIV testai. Ypatingai skubiai kreipkitės, jei įtariate galimą užsikrėtimą (pvz., dūris adata ar nesaugus seksas) – PEP gali būti skiriamas per pirmas 72 valandas. Venkite savarankiško gydymo, nes tai gali būti neefektyvu ar pavojinga. Jei svarstote prevencines priemones, tokias kaip PrEP, reguliarūs testai ar saugių higienos priemonių laikymasis, aptarkite tai su gydytoju, kad būtų užtikrinta tinkama priežiūra. Reguliariai tikrinkitės, jei esate rizikos grupėje, tačiau visus sprendimus suderinkite su specialistu. Atminkite, kad visi sprendimai, susiję su jūsų sveikata, turėtų būti priimami tik gavus profesionalią medikų konsultaciją.