Storosios žarnos vėžys: priežastys, simptomai ir gydymas

Kas yra storosios žarnos vėžys?

Storosios žarnos vėžys, dar vadinamas kolorektaliniu vėžiu, yra piktybinė liga, kuri išsivysto storosios žarnos (kaklo arba tiesiosios žarnos) gleivinėje. Dažniausiai vėžys prasideda kaip gerybiniai dariniai, vadinami polipais, kurie laikui bėgant gali tapti piktybiniai. Ši liga yra viena iš dažniausių onkologinių ligų, pasaulyje užimanti trečią vietą pagal sergamumą ir antrą pagal mirtingumą tarp vėžio formų. Lietuvoje storosios žarnos vėžys kasmet diagnozuojamas apie 1500–2000 žmonių, dažniausiai vyresniems nei 50 metų.

Ankstyvose stadijose storosios žarnos vėžys dažnai nesukelia simptomų, todėl reguliarūs patikrinimai yra itin svarbūs ankstyvai diagnostikai. Laiku aptikus ligą, gydymo sėkmės tikimybė siekia iki 90 %. Tačiau pažengusiose stadijose liga gali plisti į kitus organus, tokius kaip kepenys ar plaučiai, komplikacijų rizika didėja. Šiame straipsnyje aptarsime storosios žarnos vėžio priežastis, simptomus, diagnostikos metodus, gydymo galimybes ir prevencijos būdus, kad suprastumėte, kaip atpažinti šią ligą ir sumažinti jos riziką.

Storosios žarnos vėžio priežastys ir rizikos veiksniai

Storosios žarnos vėžys išsivysto dėl genetinių, aplinkos ir gyvenimo būdo veiksnių derinio. Nors tikslios priežastys nėra visiškai aiškios, tam tikri veiksniai žymiai padidina ligos riziką. Pagrindinės priežastys ir rizikos veiksniai skirstomi į šias kategorijas:

1. Pagrindinės priežastys

• Genetinės mutacijos: Ląstelių DNR pokyčiai, tokie kaip APC, KRAS ar TP53 genų mutacijos, skatina nekontroliuojamą ląstelių augimą.
• Polipai: Adenominiai polipai ar dantytieji polipai laikui bėgant gali virsti piktybiniais, ypač jei jie yra dideli ar jų yra daug.
• Lėtinis uždegimas: Ilgalaikės uždegiminės žarnyno ligos, tokios kaip Krono liga ar opinis kolitas, pažeidžia žarnos gleivinę ir didina vėžio riziką.
• Mikrobiomo disbalansas: Žarnyno bakterijų pusiausvyros sutrikimai gali skatinti uždegimą ir kancerogenezę.

2. Rizikos veiksniai

Rizikos veiksniai skirstomi į modifikuojamus ir nemodifikuojamus:

• Modifikuojami rizikos veiksniai:
  • Nesveika mityba: Daug raudonos ir perdirbtos mėsos (pvz., dešros, kumpio), mažai skaidulų, vaisių ir daržovių.
  • Mažas fizinis aktyvumas: Sėdimas gyvenimo būdas lėtina žarnyno veiklą ir didina riziką.
  • Nutukimas: Antsvoris, ypač pilvinis, siejamas su didesne vėžio rizika.
  • Rūkymas: Tabako vartojimas skatina kancerogenų kaupimąsi žarnyne.
  • Alkoholio vartojimas: Reguliarus ir gausus alkoholio vartojimas didina storosios žarnos vėžio riziką.
  • Diabetas: 2 tipo cukrinis diabetas ir insulino rezistencija siejami su padidėjusia rizika.
• Nemodifikuojami rizikos veiksniai:
  • Amžius: Rizika žymiai didėja nuo 50 metų.
  • Genetika: Storosios žarnos vėžys ar paveldimai sindromai, tokie kaip Lynch sindromas ar šeiminė adenomatozinė polipozė (FAP) šeimos istorijoje.
  • Lytis: Vyrams šiek tiek didesnė rizika nei moterims.
  • Etninė kilmė: Kai kurios grupės, pvz., afrikiečių ar aškenazių žydų kilmės žmonės turi didesnę riziką.
  • Uždegiminės žarnyno ligos: Krono liga ar opinis kolitas ilgainiui didina vėžio riziką.

Storosios žarnos vėžio simptomai

Ankstyvose stadijose storosios žarnos vėžys dažnai nesukelia simptomų, todėl liga neretai diagnozuojama tik pažengusiose stadijose. Kai simptomai pasireiškia, jie gali būti nespecifiniai ir lengvai supainiojami su kitomis virškinimo sistemos problemomis. Dažniausi požymiai:

• Tuštinimosi pokyčiai: Vidurių užkietėjimas, viduriavimas ar jų kaita, trunkanti ilgiau nei kelias savaites.
• Kraujas išmatose: Ryškiai raudonas ar tamsus kraujas, dažnai painiojamas su hemorojumi.
• Pilvo skausmas: Spazmai, pilvo pūtimas ar diskomfortas, ypač po valgio.
• Nevisiško išsituštinimo jausmas: Pojūtis, kad žarnynas neišsituština net po tuštinimosi.
• Nuovargis ir silpnumas: Dėl lėtinio kraujavimo ar anemijos.
• Neaiškios kilmės svorio kritimas: Svorio mažėjimas be akivaizdžios priežasties.
• Anemija: Ypač moterims, dėl lėtinio kraujavimo žarnyne, pasireiškianti blyškumu, dusuliu ar silpnumu.
• Palpuojamas darinys: Retais atvejais apčiuopiamas mazgas pilve pažengusiose stadijose.

Simptomai gali skirtis priklausomai nuo vėžio vietos: kairiosios žarnos dalies vėžys dažniau sukelia kraujavimą ir tuštinimosi pokyčius, o dešiniosios – anemiją ar nespecifinį skausmą. Bet kokie nuolatiniai ar neįprasti simptomai reikalauja gydytojo konsultacijos.

Kaip diagnozuojamas storosios žarnos vėžys?

Storosios žarnos vėžys diagnozuojamas remiantis simptomų įvertinimu, fiziniu tyrimu ir specializuotais tyrimais. Ankstyva diagnostika dažnai įmanoma per atrankines patikras, kurios rekomenduojamos vyresniems nei 50 metų asmenims. Pagrindiniai diagnostikos metodai:

• Anamnezės rinkimas ir fizinis tyrimas: Gydytojas įvertina simptomus, šeimos istoriją ir atlieka pilvo apčiuopą bei rektalinį tyrimą.
• Kraujo tyrimai:
  • Bendras kraujo tyrimas: nustato anemiją ar uždegimo žymenis.
  • Vėžio žymenys: CEA (karcinoembrioninis antigenas) gali būti padidėjęs, tačiau nėra specifiškas.
• Slapto kraujo išmatose tyrimas (FOBT): Aptinka mikroskopinį kraują išmatose, naudojamas atrankinėse programose.
• Kolonoskopija: Auksinis standartas, leidžiantis vizualizuoti žarnyną, paimti biopsiją ar pašalinti polipus.
• Sigmoidoskopija: Tyrimas, apžiūrintis apatinę žarnos dalį, naudojamas rečiau.
• Kompiuterinė tomografija (KT): Virtuali kolonoskopija ar metastazių paieška pažengusiose stadijose.
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT): Naudojama detalesniam tiesiosios žarnos vėžio įvertinimui.
• Biopsija: Audinio mėginys tiriamas mikroskopu, siekiant patvirtinti vėžį ir nustatyti jo tipą.
• Genetiniai tyrimai: Atliekami, jei įtariami paveldimi sindromai, tokie kaip Lynch ar FAP.

Diagnozavus vėžį, nustatoma jo stadija (I–IV), kuri lemia gydymo planą ir prognozę. Stadija nustatoma remiantis TNM sistema (naviko dydis, limfmazgių pažeidimas, metastazės).

Gydymas: kaip valdomas storosios žarnos vėžys?

Storosios žarnos vėžys gydomas priklausomai nuo ligos stadijos, naviko vietos, paciento amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Gydymas dažnai yra multidisciplininis, apimantis chirurgiją, chemoterapiją, spindulinę terapiją ir kitus metodus.

1. Chirurginis gydymas

Chirurgija yra pagrindinis ankstyvų stadijų gydymo metodas:

• Polipektomija: Maži polipai pašalinami kolonoskopijos metu.
• Segmentinė rezekcija: Pašalinama naviko paveikta žarnos dalis ir aplinkiniai limfmazgiai.
• Kolektomija: Dalinės ar visos storosios žarnos pašalinimas, kartais su stomos (kolostomos) formavimu.
• Metastazių rezekcija: Pašalinamos metastazės kepenyse ar plaučiuose, jei jos yra ribotos.
• Paliatyvi chirurgija: Pažengusiose stadijose atliekama žarnos obstrukcijai ar kraujavimui pašalinti.

2. Chemoterapija

Chemoterapija naudojama adjuvantiniam (po operacijos) ar neoadjuvantiniam (prieš operaciją) gydymui, taip pat pažengusiose stadijose:

• Vaistai: 5-fluorouracilas (5-FU), oksaliplatina, irinotekanas ar kapecitabinas.
• Tikslas: Sumažinti pasikartojimo riziką, sulėtinti ligos progresavimą ar palengvinti simptomus.

3. Spindulinė terapija

Dažniau naudojama tiesiosios žarnos vėžiui gydyti:

• Mažina naviko dydį prieš operaciją.
• Kontroliuoja simptomus, tokius kaip skausmas, pažengusiose stadijose.

4. Tikslinė terapija ir imunoterapija

Inovatyvūs metodai, taikomi specifiniams naviko tipams:

• Tikslinė terapija: Vaistai, tokie kaip bevacizumabas (VEGF inhibitorius) ar cetuksimabas (EGFR inhibitorius), slopina naviko augimą.
• Imunoterapija: Pembrolizumabas ar nivolumabas naudojami navikams su mikrosatelitų nestabilumu (MSI-H).

5. Paliatyvus gydymas

Pažengusiose stadijose siekiama pagerinti gyvenimo kokybę:

• Skausmo malšinimas, mitybos palaikymas, psichologinė pagalba.
• Stentai žarnos praeinamumui užtikrinti.

Storosios žarnos vėžio komplikacijos

Negydomas ar pažengęs storosios žarnos vėžys gali sukelti šias komplikacijas:

• Žarnos obstrukcija: Navikas užkemša žarną, sukeldamas skausmą, vėmimą ar vidurių užkietėjimą.
• Perforacija: Žarnos sienelės prakiurimas, sukeliantis peritonitą.
• Kraujavimas: Lėtinis ar ūmus kraujavimas, sukeliantis anemiją.
• Metastazės: Vėžio plitimas į kepenis, plaučius ar kitus organus.
• Kacheksija: Svorio kritimas ir raumenų nykimas dėl pažengusios ligos.

Storosios žarnos vėžio prevencija

Storosios žarnos vėžio riziką galima žymiai sumažinti laikantis šių rekomendacijų:

• Reguliarūs patikrinimai: Kolonoskopija kas 10 metų ar slapto kraujo tyrimas kas 1–2 metus nuo 50 metų (ar anksčiau, jei yra rizikos veiksnių).
• Sveika mityba: Valgykite daugiau vaisių, daržovių, skaidulų ir mažiau raudonos ar perdirbtos mėsos.
• Fizinis aktyvumas: Bent 150 minučių vidutinio intensyvumo pratimų per savaitę.
• Svorio kontrolė: Palaikykite sveiką kūno masės indeksą.
• Rūkymo metimas: Sumažina kancerogenų poveikį.
• Alkoholio ribojimas: Vartokite saikingai arba visiškai venkite.
• Lėtinių ligų valdymas: Kontroliuokite diabetą ar uždegimines žarnyno ligas.
• Polipų šalinimas: Reguliari kolonoskopija leidžia pašalinti polipus prieš jiems virstant vėžiu.

Kada kreiptis į gydytoją?

Nedelsdami kreipkitės į gydytoją, jei pastebite:

• Kraują išmatose ar tamsias išmatas.
• Nuolatinius tuštinimosi pokyčius (viduriavimą, užkietėjimą ar jų kaitą).
• Neaiškios kilmės svorio kritimą ar anemiją.
• Nuolatinį pilvo skausmą, pūtimą ar diskomfortą.
• Storosios žarnos vėžys ar polipai šeimos istorijoje, ypač jei esate jaunesnis nei 50 metų.

Storosios žarnos vėžio poveikis kasdieniam gyvenimui

Storosios žarnos vėžys gali turėti didelį poveikį fizinei, emocinei ir socialinei paciento būklei. Ankstyvose stadijose gydymas dažnai yra sėkmingas, tačiau gali reikalauti laikino gyvenimo būdo pokyčių, pvz., dietos koregavimo ar poilsio po operacijos. Pažengusi liga, chemoterapija ar stoma (kolostoma) gali riboti kasdienę veiklą, sukelti nuovargį, skausmą ar diskomfortą. Emocinis poveikis taip pat reikšmingas – diagnozė dažnai sukelia baimę, nerimą ar depresiją, o gydymo procesas gali paveikti savivertę ar santykius su artimaisiais.

Kovojant su liga, svarbu bendradarbiauti su gydytojų komanda, įskaitant onkologus, chirurgus ir psichologus. Paramos grupės, artimųjų palaikymas ar psichologinė pagalba padeda įveikti emocinius iššūkius. Po gydymo reguliarus stebėjimas, sveikas gyvenimo būdas ir mitybos koregavimas padeda sumažinti pasikartojimo riziką ir pagerinti gyvenimo kokybę. Pacientai, gyvenantys su stoma, gali prisitaikyti prie naujos realybės su specialistų pagalba, mokydamiesi stomos priežiūros ir grįždami prie įprastos veiklos.

Išvados

Storosios žarnos vėžys yra rimta, tačiau dažnai išvengiama ir gydoma liga, jei aptinkama anksti. Reguliarūs atrankiniai tyrimai, tokie kaip kolonoskopija, leidžia nustatyti polipus ar vėžį pradiniuose etapuose, kai gydymo sėkmės tikimybė yra didžiausia. Informacija apie rizikos veiksnius, sveikas gyvenimo būdas, įskaitant subalansuotą mitybą, fizinį aktyvumą ir rūkymo vengimą, žymiai sumažina ligos riziką. Simptomų, tokių kaip kraujas išmatose ar tuštinimosi pokyčiai, neatidėliojimas ir laiku kreipimasis į gydytoją gali išgelbėti gyvybę. Multidiciplininis gydymas, apimantis chirurgiją, chemoterapiją ir inovatyvius metodus, suteikia vilties net pažengusiose stadijose. Aktyvus rūpinimasis savo sveikata, bendradarbiavimas su specialistais ir artimųjų palaikymas padeda įveikti ligą ir gyventi pilnavertį gyvenimą.

Rekomendacijos

Jei pastebite storosios žarnos vėžio požymius, tokius kaip kraujas išmatose, tuštinimosi pokyčiai, neaiškios kilmės svorio kritimas ar pilvo skausmas, nedelsdami konsultuokitės su gydytoju, gastroenterologu ar onkologu, kad būtų atlikti reikiami tyrimai ir nustatyta tiksli diagnozė. Venkite savarankiško gydymo, maisto papildų ar alternatyvių metodų naudojimo be specialisto rekomendacijos, nes tai gali būti neefektyvu ar pavojinga. Jei svarstote prevencines priemones, tokias kaip sveikesnė mityba, fizinis aktyvumas ar atrankiniai tyrimai, aptarkite šiuos veiksmus su gydytoju, kad jie būtų tinkami jūsų būklei. Taip pat dalyvaukite atrankinėse programose, jei esate vyresnis nei 50 metų ar turite rizikos veiksnių, tačiau visus sprendimus suderinkite su specialistu. Atminkite, kad visi sprendimai, susiję su jūsų sveikata, turėtų būti priimami tik gavus profesionalią medikų konsultaciją.